KĄ SAKO KREMLIAUS PROPAGANDISTAI:
Kremliaus valdžios atstovai bei Kremliaus oficialią liniją kartojanti žiniasklaida aktyviai platina naratyvą, kad pasauliniame kontekste Rusija nėra agresorė. Atvirkščiai, tai „NATO grasina Rusijos ir jos kaimynių teritoriniam vientisumui“. Kremliaus pareigūnai teigia, jog steigdama naujas karines bazes bei plečiantis link Rusijos sienų, NATO sąmoningai eskaluoja situaciją ir provokuoja Rusiją, kuri, kaip teigia oficialioji Kremliaus linija, yra pasirengusi reaguoti į NATO „raumenų demonstravimą“ šalies pasienyje.
Štai, ką jie teigia:
„Mes leidome suprasti, kad NATO judėjimas į Rytus Rusijai yra nepriimtinas“, – taip 2021 m. gruodį sakė Vladimiras Putinas. „Jungtinės Valstijos stovi su raketomis prie mūsų slenksčio“.
„NATO - agresyvus blokas. Tai blokas, kurio sukūrimas buvo grįstas konfrontacijos tikslais. NATO ir toliau demonstruoja savo pirminę misiją, kurios tikslas – agresija prieš Rusiją“, – 2022 m. birželį sakė Vladimiro Putino oficialus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. „Šliaužianti NATO ekspansija turi savo tąsą bei poveikio tikslus ir mes puikiai tai žinome.“[2]
„Nepamatuotos NATO ambicijos bei agresyvi plėtra į Rytus, Šiaurę ar į kitas geografines zonas kenkia perspektyvoms tęsti bendradarbiavimu grįstą komunikaciją Europos saugumo klausimais“, – 2023 m. gegužę sakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.[3]
Šie bei panašūs teiginiai yra dalis ideologinės agresijos bei karo prieš Ukrainą pagrindimui naudojami įrankiai. Anot Rusijos, invazija buvo būtina reakcija į agresyvius NATO veiksmus, norint parodyt, kad žalos Rusijai valstybingumui padarymas yra ilgalaikės NATO strategijos dalis. Šis „agresyvios NATO sąjungos“ naratyvas dažnai siejamas ir su kitais, Rusijos tiesioginį vaidmenį kare prieš Ukrainą menkinančiais naratyvais, įskaitant ir prokremliškos žiniasklaidos mėgstamą „karo per trečiąsias šalis“ naratyvą.
REALUS SITUACIJOS VERTINIMAS:
NATO - tai gynybinis aljansas, kurio tikslas yra apginti blokui priklausančias valstybes nares. Aljansas neturi „teritorijos“, kurią būtų galima išplėsti kitų valstybių teritorijos sąskaita. Tuo tarpu, patį bloką sudaro dešimtys suverenių valstybių narių, kurių dalyvavimas gynybinėje sąjungoje yra grindžiamas tarpusavio pagarba bei susitarimu. [4]
NATO plėtra nėra nukreipta prieš Rusiją. Kiekviena šalis, kuri prisijungia prie NATO, tai daro savo noru, nustatydama savo saugumo principus. Teiginys apie „agresyvią NATO plėtrą“ klaidingai įvaizdina NATO plėtros procesą Rytų bei Šiaurės Europoje. [5] Naujosios Aljanso narės - Suomija ir Švedija - įstojo į NATO reaguodamos į išaugusią karinę grėsmę po Rusijos invazijos į Ukrainą. [6] Be to, abiejų šių šalių visuomenė išreiškė reikšmingą paramą atsisakyti šalių karinio neutralumo bei tapti NATO narėmis. [7] [8]
Naratyvas, jog NATO apsupa Rusiją, yra iš pagrindų klaidingas. Rusija turi daugiau nei 20.000 kilometrų sausumos sieną, kuria ji dalijasi su 14 kitų šalių. Vos 13% šios sienos Rusija dalijasi su šalimis, kurios yra NATO narės. [9]
NATO nesteigia karinių bazių šalyse esančiose arti Rusijos sienos, neva ruošdamasi pulti. Sprendimai didinti karinę parengtį Rytų bei Šiaurės Europoje yra nuoseklios atgrasymo strategijos dalis ir priimti kaip atsakas į Krymo aneksiją bei karinį konfliktą Rytų Ukrainoje, kuriuos abu pradėjo Rusija [10].
NATO daugiau nei tris dešimtmečius siekė dialogo ir bendradarbiavimo su Rusija. 1997 m. buvo pasirašytas „NATO ir Rusijos Federacijos steigiamasis tarpusavio santykių bendradarbiavimo ir saugumo aktas“. [11] Tuo tarpu, 2000 m. net pats Vladimiras Putinas išsakė teiginį, jog neprieštarautų galimiems Rusijos siekiams tapti Aljanso dalimi. [12] Tačiau, per pastaruosius dešimt metų Rusija nuolat pažeidinėjo tarptautinį saugumą ir taiką užtikrinančius susitarimus [13], kuriais remiantis buvo įtvirtintas kolektyvinis Europos saugumas. 2014 m. įvykusi Krymo aneksija pažymėjo jau 9 metus trunkančio karo Ukrainoje pradžią ir tapo nepaneigiamu įrodymu, kad Rusija negali būti laikoma patikima NATO partnere. [14]
NATO nėra tiesiogiai įsitraukusi į konfliktą Ukrainoje ir pripažįsta Ukrainos teisę į savigyną. [15] Visą karinę pagalbą Ukrainai šalys teikė kaip atskiri subjektai, o ne NATO vardu. Pavyzdžiui, jei Lenkija, Vokietija ar JAV nusprendžia aprūpinti Ukrainą tankais ar letaline ginkluote, jos tai daro remdamosis savo atitinkamų vyriausybių, o ne vieningu NATO, kaip politinio darinio, sprendimu. [16] Vienintelė šalis, atsakinga už padėties Ukrainoje eskalavimą, yra Rusija. Teiginiai, kad NATO vienaip ar kitaip išprovokavo karinę situaciją Ukrainoje, tėra tikslingai veikiančios dezinformacijos dalis, padedanti nuslėpti faktą, kad Rusija yra vienintelė karo Ukrainoje kaltininkė. Tuo tarpu, papildomas karių dislokavimas rytiniame bei šiauriniame NATO flanguose išsidėsčiusiose valstybėse narėse yra bandymas išlaikyti taiką ir apsaugoti savo narių nepriklausomybę, saugumą bei teritorinį vientisumą ir negali būti prilyginamas karinę agresiją eskaluojančiam elgesiui.
Šaltiniai:
"Debunker" - tai Debunk.org dezinformaciją griaunančių straipsnių serija, kurioje daugiausia dėmesio skiriama prokremliškų šaltinių skleidžiamam žalingam melui ir propagandai . Kitus straipsnius rasite debunk.org/debunker.